Latvijoje labiausiai paplitusios drėgnos pirtys, kuriose vanduo pilamas ant karštų akmenų, kad susidarytų garai ir drėgnas oras. Ideali pirties temperatūra laikoma 80–86 °C. Pasikaitinus pirtyje svarbu greitai atvėsti šaltame tvenkinyje, baseine ar po dušu. Staigus kontrastas tarp karščio ir šalčio mankština kraujagysles, stiprina kūną, gerina odos elastingumą. Naudojamos beržo, ąžuolo, liepų, kadagio šakelių vantos (latv. slota). Pirčių meistrai į vantas prideda įvairiausių augalų, suteikiančių gydomųjų savybių, kvapų ir energijos. Vanojimasis yra ir masažas, ir aromaterapija, padedantis atsikratyti negyvų odos ląstelių. Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, su pirties ritualu derinamos ir grožio procedūros, pavyzdžiui, kūno šveitikliai ar veido kaukės iš molio ir medaus.26 Po pasaulį keliaujanti žurnalistė Jenna Kvidt 2019 m. savo tinklaraštyje rašė: „Pirties tradicijos – rimtas reikalas Šiaurės Europos šalyse, ne išimtis ir Latvija. Nors kiekviena pirtis visoje Latvijoje gali šiek tiek skirtis, įprasta tvarka yra ta pati, o svečius dažnai sutinka ir pirties ritualui vadovauja apmokyti ir sertifikuoti pirties meistrai.“27 2018 m. Rygoje, Latvijos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, apginta Ievos Ančevskos daktaro disertacija tema „Latvijos gydymo tradicija: teoriniai ir praktiniai aspektai“28 . Be kitų liaudiškų gydymo tradicijų, darbe plačiai analizuojamas gydymas vaistažolėmis, taip pat aprašoma pirties, kaip gydymo vietos, reikšmė, vertinamos kūno gydymo procedūros, apibūdinamas burtų ir užkalbėjimų naudojimas gydymui, apibendrinami ir tiriami gydant taikomi magiški ir ritualiniai veiksmai. Tačiau gydymo tradicija apima ne tik gydymą gamtos ištekliais, ji susijusi ir su pasaulio suvokimu, tikėjimu antgamtinėmis jėgomis, magiškais veiksmais ir ritualais, kurie buvo praktikuojami siekiant pagerinti ir stiprinti sveikatą. Paprastai gydymo žinios ir praktika buvo perduodamos iš kartos į kartą. Iš archeologinių radinių galima daryti išvadą, kad pirtyse gydymas vyko nuo seno. Tai liudija seniausios žinomos Latvijos teritorijoje pirties liekanos, rastos Araišių ežero pilyje, datuojamoje IX a. Istoriniuose šaltiniuose ir žmonių pasakojimuose išliko ankstyviausių gydymo tradicijos tarpsnių liudijimų. Jie rodo, kad liaudies medicina Latvijos teritorijoje iki XIII a. (Latvijos krikšto) rėmėsi šimtamete praktine patirtimi ir pasaulio sampratomis. Svarbų vaidmenį atliko gamtos ciklų stebėjimas, santykio su gamtos jėgomis ir senovės baltų dievybėmis kūrimas, joms skirti ritualai. Liaudies medicina baltų tautų apgyvendintose vietovėse buvo plėtojama panašiai kaip kaimyninių tautų tradicijos, kur protėviai gydymo procedūroms naudojo ne tik empiriškai patikrintas natūralias priemones, bet ir magiškas technikas bei ritualines veiklas. Remiantis rašytiniais šaltiniais, viduramžiais pirtis tebebuvo pagrindinė gydymo vieta Baltijos šalyse, kur gydytojai gydydavo žaizdas, atlikdavo smulkias operacijas ir taurelių terapiją. Taip pat yra pranešimų, kad atsirado atskira gydančių pirtininkų profesija, tačiau XIII a. šį medicinos žinovų sluoksnį formavo kirpėjai, žaizdų gydytojai, o vėliau ir chirurgai. Gydymo tradicijai iškilo rimtas pavojus, kai XVI– XVII a. raganų teismų laikotarpiu Latvijos teritorijoje, kaip ir kitose Europos vietose, mirties bausmė buvo įvykdyta daugumai liaudies gydytojų. Vėlesniais metais tradicija buvo tęsiama tik slaptai, daugiausia gydant artimus draugus ir šeimos narius, kuriems reikia pagalbos. Tačiau iš to meto liudijimų matyti, kad ir po inkvizicijos laikų pirties tradicija išliko kaip svarbus šeimos ritualas, kasdienis higienos įprotis. Gydomieji pirties ritualai padeda išvalyti organizmą ir atsikratyti įtampos, todėl ir šiais laikais naudojami sveikatos stiprinimui, atsigavimui. Ypatingas dėmesys skiriamas kontrastinėms procedūroms, nes naujausiais moksliniais tyrimais jos pripažintos kaip veiksminga priemonė išsivaduoti nuo streso ir depresijos. Kaitinimosi procedūros, kaip ir kiti kūno priežiūros būdai, dažniausiai vyksta pirtyje – tinkamiausioje vietoje gydytis. 30 Ančevska teigia, jog ugnis, kaip ir vanduo, jungia šį ir anapusinį pasaulį – tai šventieji elementai, padedantys užtikrinti esminius gyvybės procesus ir nubrėžti ribas gyvybei žemėje. Jei vanduo labiau siejamas su gyvybės pradžia ir atėjimu į šį pasaulį, tai ugnis suvokiama kaip virsmo ar ciklo uždarymas. Gydomoji ir valomoji ugnies galia stipriai pasireiškia ir pirtyje, tradicijoje vaidindama svarbų vaidmenį. Pirtyje žmogus kontaktuoja ne tik su ugnimi, bet ir su žeme, vandeniu ir oru bei kitomis gamtos jėgomis, kurios padeda susijungti su pirmykšte gamta ir simboliškai išgyventi atgimimą. Senovės tradicijose didelė reikšmė buvo suteikta ir gydomajai žemės galiai, kuri pasireiškia tiek pirtyje, tiek šventose gamtos vietose.31 Pasak Ančevskos, pirtys senovės žmonių buvo tradiciškai naudojamos gydymuisi ne tik dėl praktinių sąlygų (švari aplinka, šiluma ir vanduo) bei sveikatinimo procedūrų (šildymas, kontrastinės procedūros ir masažai), bet ir dėl psichologinio poveikio. Atpalaiduojanti pirties aplinka padeda žmonėms priartėti prie nesąmoningos būsenos ir rasti savo ligų priežastis. Tai palengvina ir skatina gijimo procesą tiek fiziniu, tiek psichologiniu lygmeniu. Užkeikimų tradicija suliejo baltų mitologinę pasaulėžiūrą su krikščionybės idėjomis ir sampratomis, tačiau išlaikė tikėjimą pozityvia mintimi ir gebėjimą užkeikimų galia atkurti sveikatą. Nagrinėjant giedojimo tradicijos raidą, praktikos paveldėjimą, vartojimo kaitą ir šiuolaikines apraiškas, prieita prie išvados, kad ši tradicija yra tęsiama bei jos laikomasi ir šiais laikais.32 Šiame skyriuje apžvelgta latviškoji pirties tradicija. Archeologiniai tyrimai rodo, kad ši tradicija labai sena, plačiai atsispindinti latvių tautosakoje, ypač daug yra liaudies dainų apie pirtį. Etnografinėje sodyboje pirtis buvo labai svarbi pastatų komplekso dalis, turėjusi ne tik higieninę, bet ir sveikatinimo paskirtį. Šios tradicijos gyvos iki šiol.

Marija Vitkūnaitė. Magistro darbas.