LATVIŲ PIRTIES PAPROČIŲ SKLAIDA BEI GYDYMO TRADICIJŲ TYRIMAI

Daugumoje Šiaurės ir Baltijos šalių yra įvairių pirties kultūros atmainų ir papročių. Daugelis senųjų tradicijų vis dar gyvos. Latvijoje buvo įprasta kiekvienam ūkiui turėti savo pirtį (latv. pirts). Pagal tai, kokiai progai ji buvo naudojama, joje vykdavo skirtingi ritualai. Pirčių tradicijos reikšmingumą Latvijos kultūrai įrodo išlikusios tradicinės liaudies dainos, apdainuojančios pirties ritualus. Jų surinkta per tris šimtus. Latvijoje tradicinė pirtis persmelkta pagoniškų ritualų, kurie egzistavo iki XIII a. šalies krikšto. Istoriškai pirtys buvo tokios svarbios, kad šeimos, įsikurdamos naujoje vietoje, dažnai ją pasistatydavo pirmiau už namus ar tvartą.

PIRTIES GENEZĖS KLAUSIMAI ETNINĖSE TERITORIJOSE

1690 m. Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojas Teodoras Lepneris (1633-1691), trumpai aprašydamas lietuvių maudymosi pastatą, šalia vokiško pavadinimo paminėjo ir lietuvišką – „pirtis’ (Ihre Badstuben, so Pirtis…“). Jis bene bus pirmasis, bandęs aiškinti žodžio „pirtis“ etimologiją. Nebūdamas kalbininku ir priklausęs prie tų ano meto kultūrininkų, kurie lietuvių kalbai, mitologijai bei apskritai kultūrai aiškinti duomenų ieškojo antikinėje kultūroje. Lepneris pareiškė nuomonę, kad žodis „pirtis“ turbūt bus kilęs iš graikiško „pyr“ (ugnis). Jis rėmėsi žodžių šaknų panašumu, ir gilesniais tyrinėjimais neužsiėmė.